Šalies, sukūrusios motociklą „Dniepr“, pasaulio politiniame žemėlapyje nebėra. Kartu su ja nunyko ir simboliai, o primestos tiesos ir standartai pasitraukė. Kadaise šie motociklai, dabar „sovietiniais“ vadinami, nebuvo nei geri, nei patogūs, tačiau reikia „užaugti“, kad suvoktumėm jo kultūrines vertybes. Netrukus užaugs karta, kuriems motociklas yra tik brangi pramoga, ir jiems bus sunku suprasti, kad toks motociklas su lopšiu dar visai neseniai daug kam buvo vienintelė transporto priemonė, su kuria gudresnis net ir daržus susiardavo…
Stakliškėse alaus darykla įkurta XIX amžiaus pabaigoje. Maušos Rabinočiaus įsigijo jau esamus pastatus. Pradžioje čia nedideliais kiekiais buvo gaminamas alus. 1946 m. alaus darykla tapo savarankiška įmone ir buvo pavadinta „Gintaras“. Stakliškių vardą smarkiai išgarsino lietuviško midaus gamykla, kuriai daugelį metų vadovavo inžinierius technologas, kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę, politinis kalinys Aleksandras Sinkevičius. Jis pagal technologinius aprašymus iš istorinių šaltinių atkūrė midaus receptus ir juos 1972 metais patentavo Didžiojoje Britanijoje. Pradėjus gaminti midų, alaus gamyba palaipsniui buvo mažinama ir po penkerių metų visai nutraukta.
Bokštas buvo restauruotas norint jį pritaikyti turizmo reikmėms. Įmonės UAB „Lietuviškas midus“ ir edukacinės programos, degustacijos sėkmingai pristato mūsų šalies ir užsienio svečiams lietuvių tradicinę gėrimų kultūrą. Turėsite galimybę išgirsti midaus atsiradimo ir gamybos istoriją, pamatyti ankstesniųjų laikų midaus gėrimo indus. Atvykę į muziejų galėsite pasivaikščioti po visus bokšto aukštus, apžiūrėti išlikusias autentiškas erdves ir įrenginius.
Ekskursijų metu sužinosite, kaip šiandien gimsta lietuviškas midus, esant galimybei, darbo dienomis papildomai galėsite aplankyti rūsius, kuriuose brandinami gėrimai.
Ekskursijos metu aplankysite Jiezno Šv. Arkangelo Mykolo ir Jono Krykštytojo bažnyčią bei Pacų grafystės muziejų. Jiezne stovėjusius didingus, tačiau negrįžtamai sunaikintus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Pacų giminės rūmus galima pelnytai vadinti dingusiu Lietuvos Versaliu.
Didikų dvasinį paveldą kruopščiai saugo jieznietis Vytautas Gusas, kurio pasakojimuose rūmai atgyja su visa savo didybe, buvusiais 365 langais ir net 52 durimis, su visais buvusiais herbais ir papuošimais, masyviais baldais, veidrodžiais, paauksuotomis krosnimis, inkrustuotais parketais, salėmis ir freskomis, židiniais… Skamba kaip pasaka, bet taip buvo…
Davatkynas įsikūręs gražiausiame Trakelio šlaite, maždaug 0,7 km. nuo Šilavoto. Daugiau nei šimtmetį čia buvo savotiškas vienuolynas, kuriame glaudėsi pamaldžios moterys – davatkėlės, visai parapijai dariusios gerus darbus. Jos nekūrė šeimų, gyveno labai kukliai, meldėsi už visus. Ypatingą jų gerumą juto ligoniai, nes kiekviena turėjo savo globojamą ligonį. Joms rūpėjo gyvenimo nuskriaustieji. Davatkėlės kasdien dalyvaudavo Šv. Mišiose, ruošė vaikus Pirmajai Komunijai, padėdavo kunigams, rūpinosi bažnyčia. Sovietmečiu viena jų už šią veiklą buvo teista. Pokario metais jų namuose nuo trėmimų slėpėsi kaimynai. Daugelį metų iš šios vietos sklido gerumas ir šiluma.
Gojaus ąžuolas nesunkiai pasiekiamas keliu A16 Vilnius–Prienai–Marijampolė pavažiavus apie 3,4 km į rytus nuo Stakliškių (Jiezno kryptimi) ir pasukus į pietus pagal nuorodą „Gojaus miškas 1 km“. Prie ąžuolo pamiškėje įrengtas informacinis stendas, netoli matyti Pakrovų kaimo vienkiemis (apmūrytas senas namas). Link medžio veda medinis takas, pastatytos tautodailininkų sukurtos puošnios medžio rodyklės ir skulptūros.
Ąžuolas labai gyvybingas, nors šiek tiek pažeistas puvinio. Jo amžius apie 400 metų. Kažkada jis atlaikė perkūnijos smūgį. 14 m aukštyje šakojasi į 2 kamienus.[1] Teigiama, jog tai stambiausias Lietuvos medis.
- Garsiausias Alytaus krašte Punios piliakalnis,dar vadinamas Margio kalnu išdidžiai dunkso Nemuno ir Punelės santakoje ir yra vienas iš didžiausių ir gražiausių Lietuvoje. Nuo piliakalnio viršūnės atsiveria viena iš gražiausių šalies panoramų: plati Nemuno juosta, priešais ošia Punios šilas.
- Prie piliakalnio pastatytas akmuo su iškaltomis Maironio eilėmis apie legendinį kunigaikštį Margirį: „Tai kapas Margio milžinų!“.
- Pasakojama, jog ant Punios piliakalnio stovėjo kunigaikščio Margirio pilis, vadinta Pilėnais. 1336 m. čia vyko garsusis Pilėnų mūšis. Pilies gynėjai ir gyventojai nutarė verčiau žūti liepsnose nei pasiduoti į nelaisvę. Kryžiuočiams pavyko pralaužti pilies užtvaras. Apgultieji lietuviai, vadovaujami Margirio, matė, kad negalės apsiginti, ryžosi nepaprastam žygiui: pilies viduje sukūrė didelį laužą, į jį sumetė visą savo turtą, po to laužo ugniai atidavė moteris su vaikais ir galiausiai patys pasilaidojo liepsnose. Kai džiūgaudami kryžiuočiai įsiveržė į pilies vidų, norėdami grobti daiktus ir žmones, per dūmus išvydo tik seną vaidilutę, žengiančią į liepsnojantį laužą.
